Jobo 24

₁Kodėl Visagalis nepasakė atpildo meto

ir kodėl jo ištikimieji nemato jo dienų?

₂Žmonės perkelia ežiaženklius,

pagrobia kaimenes ir kerdžius.

₃Nusiveda našlaičių asilą,

paima našlės jautį užstatu.

₄Beturčius nustumia nuo kelio,

priverčia visus vargšus slėptis.

₅Kaip laukiniai asilai dykumoje

jie išeina plušėti, ieškodami maisto tyruose savo vaikams.

₆Jie derlių nuima ne savo lauke,

vėlyvas vynuoges nurenka nedorėlio vynuogyne.

₇Naktį praleidžia nuogi, be drabužių,

šaltyje antklodės neturėdami.

₈Kalnų lietaus permerkti,

jie glaudžiasi prie uolos, nes neturi pastogės.

₉Nedori žmonės pagrobia našlaitį nuo motinos krūtinės,

paima vargšo žmogaus kūdikį užstatu.

₁₀Jie vaikščioja nuogi, be apdaro;

nors alkani, bet turi nuimti derlių;

₁₁tarp alyvmedžių eilių jie spaudžia aliejų;

mina vynuoges spaudykloje, bet kenčia troškulį.

₁₂Miestuose mirštantieji dejuoja,

sužeistųjų gyvastis šaukiasi pagalbos,

tačiau Dievas negirdi jų maldos.

₁₃Yra žmonių, kurie maištauja prieš šviesą,

nežino nieko apie jos kelius

ir eiti jos takais atsisako.

₁₄Kai visur tamsu, žmogžudys keliasi

užmušti vargšo ir beturčio;

naktį jis eina vogti.

₁₅Ir svetimautojo akys laukia sutemos:

‘Niekas manęs nematys’, – murma jis,

gobtuvu slėpdamas veidą.

₁₆Tamsoje vagys įsilaužia į namus,

bet dieną jie nesirodo;

kas yra šviesa, jie nežino.

₁₇Mirties tamsa jiems visiems rytas,

nes jie mirties tamsos draugai.

₁₈Jie – ant vandens plūduriuojantis šiaudas.

Prakeikta jų dalis žemėje;

tenepasuka joks darbininkas jų vynuogyno link!

₁₉Kaip sausra ir kaitra sunaikina sniego vandenis,

taip Šeolas tepraryja tuos, kurie nusidėjo!

₂₀Net motina juos užmiršta, bet kirmėlėms jie saldūs;

užmirštas jų vardas. Nedorybė palaužta tarsi medis.

₂₁Jie skriaudžia bevaikę moterį

ir nepadeda našlei.

₂₂Dievas savo jėga suvaldo engėjus;

jis pakyla, ir nedoras žmogus miršta.

₂₃Dievas gali leisti jiems saugiai gyventi,

bet stebi visus jų kelius.

₂₄Išaukštinti trumpą valandėlę, jie vėl pranyksta;

nuvysta ir supleišėja kaip dedešvos žiedas,

nusvyra kaip javų varpos.

₂₅Argi ne taip? Kas paneigs, ką sakau,

arba įrodys, kad mano žodžiai nieko verti?“